D.À.
Lytovas, M.F.Lytova, 10. - 19. 09.2004
(neatvykus autoriams pranešimus konferencijoje perskaitė Sv.Drač (Minskas))
Vertimas: Saulius
Pakalniškis, www.socionika.org
Gerbiamieji kolegos!
4-ame žurnalo «Socionika, mentologija ir asmenybės psichologija» numeryje ką tik išėjo straipsnio, skirto mūsų daugiafaktoriniam testui, pirmoji dalis. Jeigu jums kils klausimų iš šio pranešimo – galbūt, atsakymus į juos rasite mūsų straipsnyje.
Šis pranešimas skirtas ne tik mūsų daugiafaktoriniam testui, bet ir apskritai testavimui, kaip tipo nustatymo būdui. Jame nagrinėjami tiek šio metodo trūkumai, tiek privalumai.
Iki šiol daugelis socionikų laikosi požiūrio, kad testavimas pagal tikslumą niekada negali prilygti interviu metodui arba stebėjimo metodui. Ką gi, išsiaiškinkime, ar taip jau nekalti ir nepriekaištingi interviu ir stebėjimo metodai.
Šių metodų trūkumas ¹ 1 tas, kad mes stebime ne tipų požymius. Mes stebime tam tikrų požymių šalutinius išorinius pasireiškimus. Tai yra, kuomet stebime turtingą žmogaus mimiką – tai dar nėra «etikos» požymis, tai yra išorinis pasireiškimas, pakankamai dažnai atitinkantis požymį «etika». O jeigu stebime gerą žmogaus reakciją – tai dar nėra «sensorikos» požymis, tai yra išorinis pasireiškimas, pakankamai dažnai atitinkantis požymį «sensorika». Kalbėdami apie tai atkreipkite dėmesį į žodžius «pakankamai dažnai». «Dažnai» – reiškia ne visada. Mes galime užklupti logiką tuo metu, kada jis audringai reiškia emocijas – nors gyvenime yra santūrus žmogus. Mes galime sutikti intuitą-sportininką, kuris gerai išlavino savo reakciją kurioje nors srityje. Norint įvertinti tą nekonkretų terminą «pakankamai dažnai», reikalinga statistika. Būtent statistika leidžia įvertinti, kiek atskiri išoriniai žmogaus pasireiškimai atspindi jo psichikos ypatumus.
Beje, vidutinio žmogaus smegenys visiškai nepritaikytos vienu metu atlikti didelį skaičiavimų kiekį. Dar daugiau, psichologams žinomas apribojimas, vadinamas Milerio skaičiumi: vidutinio žmogaus dėmesys sugeba vienu metu operuoti vidutiniškai 7 sąvokomis (plius-minus 2). Tai reiškia, žodiniame bendravime su tiriamuoju, o tuo labiau jį stebint, tyrėjas neišvengiamai yra priverstas supaprastinti stebėjimus, kad išlaikytų visa tai atmintyje. Kuomet tipo nustatymo procesas protokoluojamas, arba įrašomas vaizdajuostėje, tyrėjas gali paskui ką nors prisiminti, pervertinti, permąstyti – tada, žinoma, tikslumas padidėja.
Tačiau egzistuoja ir dar vienas apribojimas, žymiai rimtesnis. Jo esmė ta, kad žmogaus psichika, skirtingai negu įvairios ją aprašančios teorijos – yra vientisas reiškinys. Galima tiktai dirbtinai išskirti įvairaus pobūdžio požymius, tarp jų ir socioninius požymius: logika/etika, intuicija/sensorika, ir t.t., ir galima taip pat dirbtinai išskirti informacijos apykaitos funkcijas. Tačiau realiose žmogaus išraiškose visos šios funkcijos ir požymiai glaudžiai tarpusavyje persipynę.
Prisiminkite, kai jūs kažkada tiktai pradėjote susipažinti su socionika, kada pirmąkart skaitėte požymių, funkcijų ir t.t. aprašymus – jūs dažnai galėjote pastebėti, kad panašūs žodžiai, panašūs apibūdinimai vartojami įvairių požymių, įvairių funkcijų aprašymuose. Pavyzdžiui, panagrinėkime tokią charakteristiką, kaip «komunikabilumas». Anglų psichologas Aizenkas nusprendė paprastai: jis teigė, kad ekstraversija ir komunikabilumas iš esmės yra tas pats. Tačiau socionikoje šitas teiginys toli gražu jau ne 100% teisingas. Mes žinome, kad etikai, vidutiniškai, labiau komunikabilūs, negu logikai; todėl etikai-ekstravertai atrodo vidutiniškai labiau linkę bendrauti, negu logikai-ekstravertai. Arba pažiūrėkime, pavyzdžiui, į kitą charakteristiką: «planingumas». Iš vienos pusės, logikai-racionalai yra žymiai planingesni lyginant su etikais-racionalais. Iš kitos pusės, planingumas toli gražu ne visada būna susijęs tiktai su racionalumu. Planingumu galima klaidingai palaikyti, pavyzdžiui, tam tikrą gyvenimišką konservatyvumą, būdingą intravertams.
Iš tikrųjų dauguma kalbos žodžių, nusakančių žmogaus savybes, būsenas, charakteristikas – talpina žymiai sudėtingesnį turinį, negu tie pavyzdžiai, kuriuos mes ką tik pateikėme. Šiuose žodžiuose persipynę daugelis faktorių, jų tarpe ir nesocioniniai.
Todėl nustatant tipą interviu metodu, arba stebėjimo metodu, tyrėjas neišvengiamai susiduria su sunkumais interpretuodamas tokias daugiareikšmes charakteristikas. Žinoma, paprastumo dėlei galima laikyti, kad “komunikabilumas” – tai tiktai ekstraversija, “planingumas” – tai racionalumas ir tiktai racionalumas (o ne, pavyzdžiui, išsiauklėjimo rezultatas). Tačiau toks supaprastinamas neišvengiamai veda prie iškraipymų, beje, tokių iškraipymų, kuriuos sunku atskleisti pakartotinėje analizėje – veikiau tipo nustatymą tenka atlikti iš naujo.
Todėl nenuostabu, kad skirtingi socionikai neretai prieina prie skirtingų nuomonių nustatant to paties žmogaus tipą. Problema čia yra ne ta, kad vienas turi vienokį požiūrį – “teisingesnį”, negu kitas. Problema ta, kad žmogus negali iššokti aukščiau savo galvos. Viską, ką jis stebi – jis vertina kalbos žodžiais, t.y. kokybiškai. O tuo tarpu, vertinti reikia būtent kiekybiškai.
Ir ką gi testai? Deja, iki nesenų laikų socionikoje testų nebuvo.
O kaipgi Vaisbando (Weisband) testas? Meged-Ovčarovo testas? Filatovos testas. Pagaliau žinomi Keirsi (Keirsey) ir Majers Brigs (Myers-Briggs) testai?
Visi šitie testai pusė amžiaus senumo psichologijos požiūriu nepeiktini. Tiesa, anuo metu ir reikalavimai testų kokybei buvo daug žemesni, ir patikimumo lygis 50-60% buvo laikomas visiškai leistinu. Betgi dabar toks lygis mažai ką tenkina. Todėl šiandien psichologijoje testais vadinama kas kita. Ir neatsitiktinai šių metodikų autoriai garbingai perspėjo, kad jomis remiantis nustatytas tipas gali neatitikti realaus.
Kuo gi šitos anketos skiriasi nuo šiuolaikinių testų?
Svarbiausias skirtumas tas, kad testas turi būti validus. Išvertus į lietuvių kalbą: reikia įrodyti, kad testas matuoja būtent tą, ką autorius norėjo išmatuoti. Kaip tik su tuo ir susijusi pagrindinė problema. Autoriai paprasčiausiai darė prielaidą, kad požymiai, taip kaip jie atrodo iš šalies, visiškai sutampa su žmogaus savęs vertinimu.
Tačiau juk visiems žinoma, kad taip nėra. Pavyzdžiui, žmogus turi ausis, tačiau be veidrodžio jis jų nemato. Kas dėl psichikos, tai čia viskas daug sudėtingiau. Kitais žodžiais tariant, norint suformuluoti klausimus, matuojančius požymį “logika-etika”, reikia pirma išsiaiškinti žmogaus savęs vertinimo dėsningumus, kurie apibrėžiami kaip “logika” arba “etika”, o visai ne klausimuose pavaizduoti (apibūdinti), kaip šitie pasireiškimai atrodo iš šalies. Žmogus gali arba nemanyti, kad jis atrodo būtent taip, arba jam gali būti nemalonu, kad jis taip atrodo.
Ir antras trūkumas – apie jį mes kalbėjome pačioje pranešimo pradžioje. Šiuose testuose klausimų susiejimas su socioninėmis skalėmis yra dirbtinai supaprastintas: patogumo dėlei laikoma, kad vienas klausimas atitinka vieną ir tiktai vieną skalę. Aišku, kodėl – juk paprastas knygos skaitytojas nesėdės su pieštuku ir neskaičiuos pagal matematikos formules – jam reikia, kad skaičiavimo metodika būtų paprasta, kuo paprastesnė. Tačiau tokio paprastumo išdavoje mes susiduriame būtent su tuo, ką turime – nurodytos anketos nustato tipą ne visada tiksliai, o dauguma socionikų apskritai nepasitiki testais – nors testai, iš esmės, nekalti.
Šis testas atitinka paskutinę formalizuotą savęs vertinimo metodiką. Testas gali būti panaudojamas ne tiktai kaip skirtas užpildyti tiriamajam, bet ir apdoroti duomenis, gautus interviu ir stebėjimo metodais. Testo privalumas tas, kad jis nepriklauso nuo tyrėjo kaprizų arba silpnybių, ir skirtingų tyrinėtojų rankose dirba vienodai.
Kartu testas privalo turėti griežtai apibrėžtą taikymo sritį. Testo sudarytojas turi numatyti, kokiu mastu testo rezultatai atspindės: tiriamųjų nacionalinius-kultūrinius stereotipus, lytį, amžių, profesiją.
Ir jeigu šių reikalavimų laikomasi – tai testas visiškai tinka būti efektyvia tipo nustatymo priemone. Dar daugiau, skirtingai nuo žmogaus-stebėtojo, testo pagalba galima atlikti ir daugiafaktorinę analizę. T.y. jeigu kurie nors pasireiškimai vienu metu susiję su keletu socionikos faktorių, tai tipą nustatantis žmogus arba priverstas šį daugiafaktoriškumą supaprastinti, suapvalinti, arba – jeigu jis nori atsižvelgti į visus šiuos faktorius – stebėjimų apdorojimo procesas žymiai pailgėja. Tarp kitko, kompiuterinė programa sugeba atlikti visus šiuos veiksmus per sekundes.
Žinoma, kaip televizorius laukinio rankose gali taip ir likti tylinčia dėže, taip ir daugiafaktorinis testavimo būdas yra tik potencialiai efektyvus. Kad jis realiai veiktų efektyviai, reikia testo “pramokti”.
Tačiau čia jau baigiasi mūsų pranešimo turinys ir prasideda klausimai konkrečių daugiafaktorinių testų sudarytojams. Daugelis žino, kad pirmojo tokio socionikos testo – LOT testo– autorius buvo Viktoras Lvovičius Talanovas, kuris po to sudarė dar du kitus testus. Kas dėl mūsų testo, tai mūsų straipsnyje jūs rasite informaciją ir apie formules, naudojamas teste, ir apie tai, kaip buvo organizuojamas testo “pramokimas”, ir apie tai, kokie jo apribojimai. O greitai pasirodys 5-asis žurnalo numeris, kuriame bus mūsų straipsnio pabaiga. Ten jūs rasite svarbiausią tyrimo medžiagą, gautą remiantis testu. Tikimės, kad jums bus įdomu. Ačiū už dėmesį.
Gerbiamieji kolegos! Pakalbėkime apie statiką ir dinamiką. Ne apie Reinino požymį, o pačia tiesiogine prasme, kada žodis statika reiškia nekintamų duomenų rinkinį, o dinamika reiškia šių duomenų kitimo procesą.
Žmogaus psichika ir žmogaus asmenybė – tai ištisa dinamika. Nuo gimimo iki mirties žmogus keičiasi kiekvieną minutę. Žmogus įgyja žinias, ugdosi įgūdžius, bendrauja, reiškia emocijas, įsimena, užmiršta, auga, sensta ir miršta. Tačiau be viso to, žmogus nuolat sąveikauja su kitais žmonėmis, apskritai su pasauliu, ir netgi su savo paties sąmone ir pasąmone. Asmenybės tipas – tai tiktai vidurkis. Galima asmenybės tipą aprašyti kaip statinį charakteristikų rinkinį, tačiau gyvenime toks rinkinys neegzistuoja. Gyvenime žmogus nuolat nukrypsta nuo šio rinkinio tai į vieną, tai į kitą pusę.
Tačiau psichologija – labai jaunas mokslas, ir jos instrumentai ne visada suspėja paskui psichologinės minties vystymąsi. Sunku surasti psichologą, kuris abejoja tuo, jog psichika – dinaminė. Galų gale, tai juk paprasčiausiai akivaizdu! Ir tuo pat metu, iš pradžių, prieš šimtą ar pusšimtį metų, psichologijos instrumentai pagal savo pobūdį buvo daugiausia statiniai. Psichiniai reiškiniai buvo nagrinėjami kaip kai kurių savybių rinkiniai, sąrašai. Dinamikos apibūdinimui paprasčiausiai dar nebuvo tinkamų priemonių.
Pirmieji psichologiniai testai taip pat buvo būtent statiniai. Šių testų pagrindas buvo tam tikra hipotezė, tam tikras charakteristikų rinkinys, ir testo atlikimo rezultatai buvo vertinami siekiant tos hipotezės atitikimo. Ir jeigu tie rezultatai ryškiai nukrypdavo nuo hipotezės, kokia būdavo testuotojo reakcija? Reakcija galėjo turėti keletą variantų:
1. variantas: negali būti! Žmogus tikriausiai neatidžiai pildė testą arba nesuprato jo esmės.
2. variantas: tai tikriausiai pasireiškė ne jo tikrasis charakteris, o “kaukė”, kurią jis sau užsidėjo.
3. variantas: testas - blogas, ir jį reikia papildyti.
Dėl savo statinio charakterio tokių testų kokybė nė kiek negerėjo, nežiūrint, kiek žmonių juos atlikinėjo. Pagerėjimas visiškai priklausė nuo sudarytojo. Jeigu sudarytojas būtų kokia nors ideali būtybė, sugebanti iš vidaus suprasti ir aprėpti, sakykim, visus 16 sociono tipų (visuose jų amžiaus, lyties ir kultūriniuose pasireiškimuose), tai jis galėtų sukurti idealų statinį testą, kuris iš esmės nereikalautų jokių patikslinimų. Realiai, žinoma, viskas ne taip idealu.
Aišku, kad ir Majers-Brigs testas (Myers-Briggs Type Indicator), ir Keirsi testas (Keyrsey Temperament Sorter) pagal savo pobūdį yra būtent statiniai, orientuoti į tam tikrų nekintamų charakteristikų sąrašą. Pagal jų formą ir pavidalą buvo sudaromos ir anketos, kurios pateikiamos populiarioje socionikos literatūroje.
Deja, statiškas testavimo būdas paseno jau prieš pusę amžiaus. Statines, aprašomąsias testavimo metodikas ėmė išstumti dinaminiai testai. Žinoma, šių testų skaičiavimai buvo jau truputį sudėtingesni, negu balų sumavimas 1-os klasės aritmetikos lygmenyje. Užtat dinaminiai testai, pirma, lanksčiau reagavo į testuojamųjų psichikos pokyčius, o, antra, galėjo patys “mokytis” augant testuojamųjų skaičiui.
Kaip buvo išspręstos šios dvi problemos?
Norėdami paaiškinti kaip vyksta dinaminio testo “mokymasis”, iš pradžių pažiūrėkime, kaip pradedantysis socionikas ugdosi tipų nustatymo įgūdžius.
Taigi, visų pirma jam žinomi 4 Jungo požymiai, galbūt – taip pat 8 funkcijos, o taipogi 16-kos tipų aprašymai, parengti tam tikro autoriaus. Tačiau to maža. Visos šios žinios turi būti susietos su konkrečiais pasireiškimais “iš gyvenimo”. T.y. jam neužtenka perskaityti tipo aprašymą – reikia pamatyti veikiant šį tipą. Pavyzdžiui, kad kas nors parodytų pirštu ir pasakytų: žiūrėk – va čia Hamletas. Arba dar trumpiau: štai šis žmogus – etikas, o šitas – logikas. Taip žmogus susidaro stereotipus. Stereotipų susiformavimo procesas – ilgas ir skausmingas, ypač dėl to, kad Jungo požymių ir funkcijų prigimtis mums kol kas nežinoma – žinomi tik išoriniai jų pasireiškimai. Kol žmogus dar tiktai lavina stereotipus, jo mintis gali daryti pačius neįtikinamiausius šuolius. Pavyzdžiui, vienas mūsų pažįstamas nustatinėjo kitos mūsų pažįstamos tipą (pavadinkime ją, tarkim, Aliona), ir rinkosi tarp tipų EIE (Hamletas) ir SLI (Gabenas). Kyla klausimas, kaip buvo galima supainioti du konfliktinius tipus? O gi labai paprastai: mūsų pažįstamas samprotavo pagal principą “Šit pažįstu Dimą ir Sašą, jie Don-Kichotai; o štai Aliona, iš vienos pusės, kažkuo į juos panaši, o iš kitos, kai kuo skiriasi; vadinasi, reikia išsiaiškinti, su kuo susiję skirtumai – arba tai etika, arba sensorika, arba tai racionalumas, arba intraversija”. Taip ir gavosi didžiulis šuolis – nuo Hamleto iki Gabeno. Dar daugiau, jeigu kas nors iš jūsų gali pasigirti, kad jam niekada nekilo tokių problemų – tegu meta akmenį iki Piterio, kur gyvename mes, straipsnio autoriai.
Testas “mokosi” nustatinėti tipą lygiai taip pat, kaip ir gyvas socionikas. Testas gali iš viso nežinoti, kad egzistuoja tipai, Jungo požymiai arba funkcijos, tačiau jam galima sukurti 16 etaloninių grupių ir parašyti formules, kurių pagalba šias grupes testas lygins tarpusavyje pagal tai, kaip jos atsakinėja į klausimus.
O kaip žmogus atsakinėja į klausimus? Suprantama kaip – taip, kaip dievas sielai pakužda. Nepaisant to, visi mes mėgstame pabrėžti savo teigiamas savybes ir užtušuoti silpnybes. Tiesa, čia taip pat gali būti savitumų. Žmogus gali nuslėpti kai kurias savo teigiamas savybes todėl, kad vengia papildomo krūvio jų atžvilgiu. Žmogus gali būti išlavinęs kaukes, pridengdamas tam tikras silpnas savybes. Apie visa tai mes jau kalbėjome. Ir testas, augant testuojamųjų kiekiui jo duomenų bazėje, pradeda “mokytis” – kiek smarkiai skiriasi žmonių atsakymai į kiekvieną klausimą.
Netgi jei mes pateiksime tik patį griežčiausią atsakymų variantą – tiktai “taip” arba “ne”, be jokių pustonių – mes vis vien pastebėsime, kad skiriasi ne tik bendra balų suma pagal kiekvieną atsakymą. Skiriasi ir atsakymų išsibarstymas pagal kiekvieną klausimą. Atsakymų į tą patį klausimą labai didelis išsibarstymas vieno tipo viduje gali reikšti, kad arba žmonės nesupranta, apie ką yra klausiami, arba šis charakterio bruožas tvirtai nesusijęs su tuo tipu. Tuo tarpu kitam tipui šis charakterio bruožas, atvirkščiai, vaidina svarbų vaidmenį, ir jis tvirtai žino: tai man būdinga arba tai – tikrai ne mano. Todėl atsakymų išsibarstymas pasireiškia kaip labai svarus koeficientas skaičiuojant priklausomybę tipui.
O dabar pasakykite, ar galima apskaičiuoti atsakymų išsibarstymą statiniame teste? Nesvarbu, kokiame – tiek Majers-Brigs teste iš 100 su trupučiu klausimų, tiek Meged-Ovčarovo teste iš 4 klausimų? Mes galime apskaičiuoti, pavyzdžiui, kad požymis sensorika-intuicija neteisingai nustatinėjamas 40% atvejų, tačiau tai mums nieko neduos. Todėl statiniai testai pasirodo visiškai bejėgiai prieš įvairaus pobūdžio «kaukes». Dar daugiau, galima įsitikinus tvirtinti: jeigu tas arba kitas socionikas yra karštas «kaukių» teorijos šalininkas (ir tuo pat metu testų priešininkas), tai galima sakyti, kad jis nesusipažinęs su jokiais kitais, išskyrus statinius testus. Todėl kad statinių testų atžvilgiu šie priekaištai iš tikrųjų yra teisingi.
Tačiau juk statiniai testai – psichologijoje jau vakarykštė, jeigu ne užvakarykštė diena. Iš kai kurių socionikų tenka girdėti, neva psichologija yra humanitarinė disciplina, o štai socionika – tai «tikslusis mokslas», ir todėl socionika – pažangesnė negu psichologija. Tačiau ar iš tikrųjų taip? Bet kuriuo atveju, tokioje grynai matematinėje srityje, kaip testų sudarymas, socionika kol kas beviltiškai atsilieka nuo akademinės psichologijos.
Pranešimo laikas eina į pabaigą, todėl reikia sustoti prie tokios svarbios problemos, kaip testo prisotinimas. Testas gi „kvailas“ – jis lygina tarpusavyje 16 grupių, nežinodamas, kokia šių grupių prigimtis. Todėl, kuo mažiau žmonių parinkta – tuo stipriau testas reaguoja į trikdžius ir įvairaus pobūdžio pašalinius faktorius. Ekspertas gali palyginti tarpusavyje tris ILE (Don-Kichotus) ir tris IEE (Hekslius) ir atrasti, kad visi trys Donai – pilkų akių, o visi trys Heksliai – rudaakiai. Visa tai būtų juokinga, bet štai Anos Barsovos knygose plaukų spalva ir akių spalva naudojami kaip tam tikrų tipų požymiai.
Ir kol mes nepasieksime sotumo taško – tai yra, kol mes nesurinksim kiekvienam tipui statistiškai patikimo atstovų kiekio – mums gali rodytis, kas tik nori!
Kaip pavyzdį prisiminsime, kad per pirmus du mūsų daugiafaktorinio testo egzistavimo mėnesius trys žmonės, kuriuos mes asmeniškai pažinojome ir priskyrėme LIE tipui (Džekas Londonas), pagal testą patekdavo į EII (Dostojevskius) arba ESI (Dreizerius)! Norint tai paaiškinti, buvo galima sukonstruoti ištisą teoriją, tik štai kitiems dviems tipams tokios painiavos tarp dualų arba pusiau dualų nebuvo. Mes toliau rinkome statistiką, ir labai greit testas pats, automatiškai, išstūmė šiuos žmones ten, kur ir priklausė – t.y. į kitų loginių-intuityvių ekstravertų grupę.
Apibendrinant išvadas, galima pasakyti: testai nėra beviltiški! Jų tikslumas priklauso mažiausiai nuo dviejų svarbių instrumentų. Pirma, nuo etaloninių grupių nustatymo tikslumo. O kadangi įvairių mokyklų požiūriai vis dar skiriasi – tai nuo to, kiek minimalūs yra įvairių mokyklų nesutarimai vertinant etaloninių grupių duomenis. O antra, nuo teste naudojamų formulių adekvatiškumo. Ir jei šių instrumentų tikslumas didelis, tai testas visiškai pajėgus susirungti su pačiais geriausiais ekspertais. Ir testo privalumu bus jo objektyvumas; nesvarbu, kokios mokyklos atstovas naudosis testu – testas vis tiek rodys tuos pačius rezultatus.
Tikimės, kad pranešimas padės suprasti straipsnį apie mūsų testą 4-ame «Socionikos ir mentologijos» numeryje. Iš pirmo žvilgsnio jame daug formulių, o šiame pranešime mes pasistengėme papasakoti apie tą patį, bet paprastais ir suprantamais žodžiais.
Ačiū už dėmesį!